Vartai skiria profaninį pasaulį nuo sakrali
nio, į kurį įeisime palikę už savęs kasdienybės rutiną, neišspręstas problemas ir sunkumus. Įėjimas pro vartus yra ypatingas: dainuodami sutartinę ar kokią kitą dainą ir sukdami ratus apie kiekvieną vartų stulpą juos savotiškai pašventiname. Tuomet jau galime mazgotis rankas simboliškai nuplaudami visus savo rūpesčius, kad į šventę įeitume švarūs, nusiteikę švęsti ir atsinaujinti.
Žolynais papuošta šakota kartis (Kupolė) – gyvybės medžio, augalų suvešėjimo, jų kupos – brandos simbolis. Neatsitiktinai ir pati Rasos šventė pasirinkta tokiu metu, kai saulė ir gamta yra pasiekusi aukščiausią savo galią. Tai virsmo šventimas, nes augalija šiuo metu pereina iš žydėjimo į grūdo, vaisiaus brandinimą duodama pradžią naujai gyvybei. Žmogaus gyvenime tai vestuvių laikotarpis, todėl merginos, norinčios ištekėti, žaidžia tokį žaidimą: atsistojusios nugara į Kupolę, meta per galvą vainikėlį. Per kiek metimų vainikėlis užsikabina, per tiek metų ištekės.
Vasaros saulėgrąžos tarpsniu žolynai turi ypač daug gyvybinės, vaistinės, todėl ir magiškos galios. Tos žolės ir vadintos kupolėmis, nes, kaip ir javai, šiuo metu jos kupa, tai yra gerai auga, keroja. Tačiau tokiu ypatingu veiksmingumu po Joninių nuskintos žolės jau nebepasižymi, todėl buvo stengiamasi visas vaistažoles surinkti iki Joninių arba per jas.
Per pačią Rasos šventę rinkdavo magiškąją kupolę: ateičiai spėti, nuo piktų jėgų apsisaugoti… Ateities spėjimui suskinama atskira puokštelė iš devynių žolynų, kurie renkami iš trijų vietų po tris, žengiant tris žingsnius vis kita kryptimi. Renkama tyloje ir po vieną. Vėliau žolynų žiniuonės paaiškina surinktos kupolės reikšmę asmeniškai kiekvienam norinčiajam. Senovės lietuviai tikėjo, kad braidymas po jauną žolę ir vaistažolių rinkimas sutvirtina žmogų ir apsaugo nuo piktų dvasių.
VAINIKAI
Vainikas be pradžios ir pabaigos – tai amžinumo, nuolatinio pasikartojimo simbolis.
Pindami vainiką, sukuriame žiedų ratą, kurį dedame sau ant galvos – save karūnuojame. Ratas yra pavidalas, reiškiantis pilnatvę, darną, išbaigtumą, tobulumą. Taigi vainikas kaip žiedų ratas leidžia mums patirti pilnatvę iš gamtos dovanų – augalų, o per juos – ir pačios Visatos energiją.
Vainikus dera pintis visiems – ir moterims, ir vyrams, ir vaikams, ir visi turi tai daryti patys.
JAVŲ IR DUONOS PAGERBIMAS
Javai Rasos šventėje buvo labai svarbus elementas. Javų laukai būtinai turi būti apeiti merginų su vainikais ant galvų, ar vaikinų su Joninių laužo nuodėguliais, užtikrinant jų apsaugą nuo gamtos stichijų ir užtikrinant gerą derlių. Pats ėjimas ratu aplink lauką yra magiškas, susijęs su vainike glūdinčia apskritimo rato idėja.
Rasos šventėje apie rugių žydėjimą sakoma, kad rugiai rasoja, plaukia… Manoma, jog iš to galėjęs kilti net šios šventės pavadinimas, kadangi visada ji buvo švenčiama rugiams, kviečiams žydint. Javai – tai būsimoji duona. Duona – tai žmogaus gyvenimo, klestėjimo simbolis. Ji buvo ypatingai gerbiama ir tausojama.
Mes, dainomis ir sutartinėmis pagerbdami rugius ir duoną, dėkojame už visą savo gyvenimo gerovę. Vėliau laužiame duoną ir dalinamės ja, taip išreikšdami solidarumą ir pagalbą vieni kitiems.
ĄŽUOLŲ PAGERBIMAS
Ąžuolas senovės lietuviui buvo šventas medis, tarpininkas tarp šiapus ir anapus, todėl ir aukurus dievams mūsų protėviai statė ąžuolų giraitėse.
Apdainuodami ąžuolus mes visų pirma galvojame apie savo Tėvynę linkėdami jai šio medžio tvirtumo ir ilgaamžiškumo istorijos vingiuose.
AUKURAS
Uždegdami aukurą mes pagerbiame mūsų protėvių tikėjimą, kuris visais laikais jiems buvo svarbiausia gyvenimo atrama ir vertybė. Kiekvienas svarbesnis gyvenimo epizodas ir veiksmas buvo palydimas tikėjimo ritualais, kurie, kaip ir pats Dievo supratimas, laikui bėgant kito.
Žmogus yra dvasinė būtybė, todėl ir mes, kiekvienas pagal savo asmeninį tikėjimą, galime kreiptis į savąjį Dievą ar Aukštesniąją galią pasinaudodami senoviniu tikėjimo išraiškos ženklu ir priemone – aukuro ugnimi.
Berdami į aukurą rugių grūdus, mes dėkojame ir pavedame savąją kasdienybę su visais jos rūpesčiais bei džiaugsmais. Aukodami gintaro dulkes – galvojame apie savo siekius ir svajones ir meldžiame jų išsipildymo.
SAULĖS PALYDĖJIMAS
Saulė šioje šventėje – pagrindinis „personažas”, kadangi jos kelionė pasiekė apogėjų. Tai laikas, kai saulės tekėjimo ir laidos kryptys horizonte tarsi sustingsta, ir tai atsitinka du kartus per metus: žiemą ir vasarą. Lotyniškas žodis „solstitium” reiškia Saulės stovėjimą. Kai saulė stovi danguje – žmogus turi nieko nedirbti, o švęsti. Seniau ir Rasos šventė buvo švenčiama ne vieną dieną, o mažiausiai savaitę. O birželio 29-ąją, per Petrines, sakoma, kad tie, kas nemiega, gali matyti šokančią saulę. Šį posakį galima paaiškinti tuo metu jau pastebimu saulės tekėjimo krypties pasikeitimu, kada saulė apsigręžia ir pradeda kasdien vis greičiau trumpinti savo dienos kelią virš mūsų galvų ir horizonto.
Dainuodami saulės laidos dainas, atsisveikiname su saule, nes nuo šiol jos šviesa ir šiluma mėgausimės vis mažiau ir trumpiau…
LAUŽO ĮKŪRIMAS
Nuo neatmenamų laikų Joninių laužai vasaros saulėgrįžos šventėmis kasmet uždegami pavaduojant saulę jos trumpos nebūties laikotarpiu ir taip bent kartą per metus užtikrinant visišką šviesos pergalę prieš tamsą.
Laužą įkuriame ugnimi atnešta nuo aukuro, todėl ji yra ypatinga, apvalanti, švarinanti… Šią naują ugnį nešdavosi namo, kad namai būtų apsaugoti ir palaiminti.
Šokinėjimas per laužą Rasos naktį – priedermė kiekvieno, kuris nori ne tik pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems vasaros darbams, bet ir norintiems apdrausti savo namus nuo gaisro. O jeigu vaikinui ir merginai pavyksta peršokti laužą susikibus rankomis, tai ženklas, kad tais metais jie taps pora ar susituoksią.
VAINIKŲ PLUKDYMAS
Tai keturių pasaulio stichijų – žemės, oro, ugnies ir vandens sujungimo, sąlyčio pagerbimo apeiga. Augalų vainikas su viduje degančia trapia ugnimi – tarsi atspindys paties žmogaus paleisto plaukti gyvenimo upe. Galime stebėti kaip tam vainikui seksis išsaugoti savo šviesą vandens stichijoje, ypač jei oro sąlygos tais metais ne visai palankios… O vaikino ir merginos susitikę vainikėliai tradiciškai buvo suprantami kaip ženklas pranašaujantis tais metais jų vestuves…
STEBULIŲ UŽDEGIMAS
Baltiškos ornamentikos konstrukcijos ant ilgų karčių simbolizuoja aukščiausią grįžtančios saulės kelionės tašką. Anksčiau buvo tikima, kad Joninių ugnys ne tik laikinai pavaduoja dingusią saulę, bet ir suteikia žmogui bei jo aplinkai apsaugą ir gerovę visiems metams…
Mums šie baltiški ženklai simbolizuoja mūsų etninės tapatybės grožį ir išmintį, o stebulių liepsnojimas yra kaip mūsų siekis išsaugoti bei atskleisti baltišką kultūrą visam pasauliui.
PAPARČIO ŽIEDAS
Kaip žinome, šis augalas paprastai nežydi. Vienintelis paparčio žiedo apibūdinimas folkloro šaltiniuose – tai, kad jis švyti. Legenda sako, kad atkakliems, drąsiems ir nesavanaudžiams žmonėms gali pasisekti rasti paparčio žiedą Joninių naktį.
Rasos šventės paparčio žiedas siejamas su žiniomis ir šviesa. Neveltui iki šiol apie išmintingą žmogų sakome – šviesus žmogus. Siekiant surasti paparčio žiedą, reikia prieš vidurnaktį išeiti giliau į mišką ir radus papartį laukti nepasiduodant siaubingiems dvasių pasaulio gąsdinimams. Jeigu žmogus sugeba atsilaikyti, vidurnaktį jam gali sušvisti paparčio žiedas atveriantis kelius į žinojimą. Tai dvasinių pastangų, o ne atsitiktinumo teikiamas žinojimas, todėl tą žiedą suradęs žmogus įgyja aiškiaregystę, suranda savo laimę, meilę ir draugystę. Tačiau, yra viena sąlyga: paparčio žiedą radus negalima jo galiomis naudotis savanaudiškiems tikslams, kitaip visos žiedo suteiktos galios išnyks.
Paparčio žiedo radėjas, kuris, pasak padavimų, supranta paukščių, žvėrių, medžių, t. y. gamtos kalbą, iš gamtos pavergėjo tampa jos globėju, darniai su gamta sugyvenančiu žmogumi.
SAULĖS PASITIKIMAS
Ritualų apibūdinimai parašyti remiantis J. Vaiškūno, L. Klimkos, A. Žarskaus ir kt. įžvalgomis
A. Žarskus: „Tokia yra mūsų Rasa. Mylėkime ją ir gaivinkime, kad sudrėktų mūsų širdys ir sielos tąja rasa, kad neužgestų mumyse lietuviškumo esmė, tie vasaros laužų atšvaitai, kad neužpūstų vėjai tos gležnos žvakės liepsnelės, vilties sakramento, supamo tamsių vandenų. Mūsų pareiga — sau ir kitiems ją išsaugoti, o gal ir prikelti naujam gyvenimui, naujai švariai liepsnai.
ryto rasa krito
rasa krito lylio
– – – – – – – – –
lioi rasa krito
lioi ant dobilio”